Svarbu
Registracija
Apie Pivašiūnų vardo kilmę
Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius
Pirmasis Lietuvos kalbininkas, vienas iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, pof. Kazimieras Būga buvo teisus maždaug prieš 90 metų paneigęs Pivašiūnų vardo kilmę iš žodžių pieva ir šienas.
Tačiau jis tada dar neturėjo tiek lietuvių vardyno duomenų, kiek mes dabar turime, todėl bažnytkaimio vardą laikė padarytą iš lenkiško asmenvardžio Piwosz ← piwosz „alaus mėgėjas“. Šiandien mūsų turimi lietuvių antroponimijos duomenys leidžia manyti senovėje lietuvius turėjusius dvikamienį asmenvardį Pì-vašas. Dėl pirmojo dėmens Pi- plg. Pì-gagas, Pì-gantas, Pì-kantas, Pì-karas ir kt. Dėl antrojo dėmens Vaš- plg. Nó-vašas, Nór-vašas, taip pat Vãš-gelas, Vãš-taras, Vãš-vilas ir kt. Plačiau žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių asmenvardžiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, 157. Iš dvikamienio asmenvardžio Pì-vašas lengvai galėjo būti pasidaryti vediniai Pivãši(u)s ir Pivaši?nas, o iš pastarojo – gyvenvietės pavadinimas Pivaši?nai. Taigi miestelio pavadinimas Pivašiūnai (kaip ir Petraši?nai, Tamoši?nai ir pan.) galėjo atsirasti lietuviškai kalbančių žmonių aplinkoje, be slavų kalbų tarpininkavimo. Šiai prielaidai patvirtinti ar ją atmesti, suprantama, dar reikia specialių tyrimų, bet tokia prielaida yra visai galima.
Nuotraukoje: Z. Zinkevičius
NATO kolektyvinė gynyba užtikrins Lietuvos saugumą
lrp.lt 2013--11-06Trečiadienis, lapkričio 6 d. (Adažiai, Latvija). Lietuvos Respublikos Prezidentė kartu su Latvijos Prezidentu Andriu Bėrziniu, Estijos Prezidentu Toomu Hendriku Ilvesu ir NATO Generaliniu Sekretoriumi Andersu Foghu Rasmussenu Adažių poligone Latvijoje stebi pirmą kartą regione surengtas kolektyvinės NATO gynybos ir greitojo reagavimo pratybas „Steadfast Jazz 2013". Tai didžiausios NATO pratybos nuo 2006 m.
Plataus masto kompleksinių pratybų tikslas ne tik užtikrinti gerą NATO greitojo reagavimo pajėgų parengtį, bet ir pademonstruoti Aljanso saugumo garantijas Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Lenkijai. Jų metu yra įgyvendinami NATO kolektyvinės gynybos scenarijai Baltijos šalims.
„Šios pratybos rodo ne tik mūsų pasiryžimą kovoti už savo Tėvynę, bet ir tvirtą NATO įsipareigojimą ginti Lietuvą nuo bet kokių išorės grėsmių. Pavojui iškilus mes būsime ne vieni - ginsimės patys ir mus gins NATO sąjungininkai", - sakė Prezidentė.
Politiniai dinozaurai bando prisikelti
Lietuvoje dauguma politikų nemoka garbingai išeiti iš politinės arenos, nemoka garbingai pralaimėti rinkimų, nemoka nusileisti pora laiptelių žemyn.
Kažkada patirta politinė galia ir saldus valdžios skonis kai kuriems politikieriams neišsitrina iš atminties net keliolika metų. Jie vis linkę manyti, kad be jų mūsų valstybė sugrius arba nužingsniuos klystkeliais.
Bet tikrai nenužingsniuos. Gal net priešingai – kadaise vesta tų nesavikritiškų politikų Lietuva padarė daug klaidų ir patyrė daug praradimų. Ir jei jie nebelįs į politiką, gal tų klaidų, skandalų ir politinio liūno bus mažiau. Bet jie lenda. Ir ne po vieną, o būriais.
Panagrinėkime konkrečius pavyzdžius. Ekspremjeras Gediminas Vagnorius prasimušti atgal į valdžią bando jau keliolika metų ir šiandien atrodo komiškiau ir beviltiškiau nei Don Kichotas. Kokių tik viražų jis neatliko, su kuo tik nesijungė, ko nežadėjo – viskas veltui. Ir šiandien jis sėdi užribyje. Neviltis ir desperacija, matyt, tokia didžiulė, kad G.Vagnorius ryžtasi bet kokiems sprendimams. Štai visai neseniai jis su savo partijėle prisijungė prie Darbo partijos, bet netrukus prasitarė: “Galbūt ir suklydau.” Ne galbūt.
Iš tiesų ne veltui sakoma, kad valdžios godulys aptemdo protą. Bet per dešimt ar daugiau metų tą godulį lyg ir būtų galima apmalšinti. Deja, pasirodo, ne.
Kitas užribinis politikas Artūras Paulauskas šiandien tiki, kad politiniai dinozaurai, priešingai nei tikrieji, turi galimybę prisikelti, taigi jau kuris laikas ir keliasi. Visi jam aiškina, kad jis neturi jokių šansų, bet jis nusprendė, kad galimybės milžiniškos, ir savo sugrįžimą į politinį olimpą planuoja pradėti ne nuo apačios, o iš karto nuo viršūnės, tai yra nuo kandidatavimo į prezidentus. Vos tik jis tam ryžosi, iš karto padvelkė naftalinu: mat jis kartoja savo jau kadaise išbandytus būdus ir metodus, žada ir siūlo keisčiausių dalykų, kurių Lietuvos gyventojai jau patyrę, nusivylę ir jau seniai įvertinę kaip atgyveną. Bet A.Paulauskas mano, kad pakilti galima sukant senas plokšteles. Negalima. Gyvenimas nušuoliavo šimtamyliais žingsniais, pasikeitė kartos, ir su savo senienomis geriausia kraustytis į istorijos ar krašto muziejų.
Meilė A.Butkevičiui ir jo komandai – už tai, ko nedarė
Gyvenimas per metus pagerėjo, bet valdančioji dauguma prie to prisidėjo beveik tik tuo, kad delsė priimti sprendimus. Tačiau amžinai delsti neįmanoma.
Algirdą Butkevičių vertėtų vadinti svajonių premjeru, o jo vadovaujamą Vyriausybę – vienu tobuliausių mūsų valstybės Ministrų kabinetų. Bent jau tokią išvadą galima daryti remiantis sociologų apklausomis. Labiau mylimas premjeras buvo tik Rolandas Paksas, o štai A.Butkevičiaus pirmtakas Andrius Kubilius turėjo tenkintis penkiskart mažesniu piliečių pasitikėjimu.
Tačiau meilė ir politikoje dažnai akla: paprašyti įvardyti A.Butkevičiaus ir jo Vyriausybės sėkmingus darbus net palankiai jį vertinantieji daugiausia minėjo tai, kas nepadaryta. Tad ar mylimas ir sėkmingai dirbantis premjeras – sinonimai? Ir koks premjeras – geras premjeras?
Nepriimta nė vieno strateginio sprendimo
„Tai pati silpniausia Vyriausybė Lietuvos istorijoje. Nors ši valdančioji dauguma turi tvirtą daugumą Seime, tad turėtų pajėgti daug ką padaryti, bet faktiškai nepadaro nieko“, – piktinasi politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Kęstutis Girnius. Ir tokiam vertinimui sunku rasti kontrargumentų, kai palygini, ką žadėjo prieš metus rankas sukirtusi valdančioji dauguma, ir kas iki šiandien atlikta.
Lenkijos lietuviai kreipėsi į Apaštališkąjį Nuncijų Lenkijoje
voruta.lt 2013-11-08
Artėjant Vėlinėms ir galvojant apie mirusiųjų bei žuvusiųjų atminimą Lenkijos lietuvių bendruomenė, Lenkijos lietuvių draugija ir Šv. Kazimiero draugija kreipėsi į Apaštališkąjį Nuncijų Lenkijoje, prašydamos, kad jis susidomėtų tuo, kas vyksta Berznyko kapinėse, kad nebūtų niekinamas čia palaidotų karių atminimas bei skatinama tautinė nesantaika. Prašė taip pat padėti lietuvių bendruomenei atgauti savo orumą. Pasak laiško signatarų, kiekvienas karys, atidavęs gyvybę dėl savo Tėvynės, yra vertas katalikiškos atjautos ir dvasios ramybės. Todėl Lenkijoje veikiančios lietuvių organizacijos norėtų apginti Lietuvos karius, palaidotus Berznyko kapinėse, nuo niekinimo ir žeminimo.
Prie laiško buvo pridėta 11 nuotraukų (su aprašymais), kuriose įamžinti lietuvių karių kapai ir paminklas bei visi juos supantys paminklai: Panerių, Nemuno mūšio ir šiais metais pastatytas su atmintinėmis lentomis „Akmenys šauks“, taip pat paminklinės lentos su vietovių Lietuvoje ir Baltarusijoje pavadinimais. Pridėtos ir nuotraukos, kur lietuviškų mokyklų mokiniai deda gėlių prie Lietuvos savanorių kapų, o Seinų miesto burmistras Janas Stanislavas Kapas (Jan Stanisław Kap), Miesto tarybos pirmininkas Andžejus Mocarskis (Andrzej Mocarski) ir Eugenija Milevska (Eugenia Milewska) – prie kryžiaus patvoryje.
Prezidentė: Seimo sprendimas dėl generalinio prokuroro prieštarauja Konstitucijai
kauno.diena.lt 2013-11-07
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį antikonstituciniu pavadino Seimo sprendimą dėl generalinio prokuroro atleidimo tvarkos pokyčių, ir pabrėžė, kad jis priimtas "teisiamos Darbo partijos balsais".
Prezidentės vertinimu, Seimo žingsnis naikina teisėsaugos nepriklausomybę.
"Teisiamos Darbo partijos balsais priimtas Seimo sprendimas dėl generalinio prokuroro atleidimo tvarkos pokyčių – tai antikonstitucinis, teisėsaugos nepriklausomybę naikinantis žingsnis", - teigė prezidentė. Jos poziciją BNS perdavė prezidentės spaudos tarnyba.
Seimas ketvirtadienį priėmė įstatymo pataisas, kad Seimo siūlymas gali tapti pagrindu atleisti generalinį prokurorą.
Už atitinkamą Prokuratūros įstatymo pataisą balsavo 60 parlamentarų, susilaikė 15 Seimo narių.
Už ją balsavo 25 Darbo partijos frakcijos nariai. Pataisai taip pat pritarė septyni "tvarkiečiai", šeši liberalai, penki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariai, keturi "Drąsos kelio" frakcijos atstovai. Socialdemokratai skilo pusiau - už buvo devyni, susilaikė 11 socialdemokratų.
Konservatoriai balsavime praktiškai nedalyvavo, išskyrus už balsavusį Naglį Puteikį ir susilaikiusį Sergejų Jovaišą.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Istorinė atmintis – ES vienybei stiprinti
www.bernardinai.lt 2013-11-08
Straipsnis parengtas pagal pranešimą Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai tarptautinėje konferencijoje „Totalitarinių režimų paveldas neapykantos nusikaltimuose“.
Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai suteikia išskirtinį foną pabrėžti Lietuvos įnašą į bendrąją Europos istoriją ir jos suvienijimą. Su tokia mintimi prieš keletą savaičių pakviečiau kolegas ir Briuselio lietuvių bendruomenę į teatro laboratorijos Atviras ratas spektaklio „Lietaus žemė“ peržiūrą. Tai jaunosios kartos aktorių darbas, kalbantis apie žmones, išgyvenusius karą ir pokarį, apie tai, kaip istoriniai kataklizmai veikia žmonių gyvenimus, ir kad visi jie, iš esmės tapo aukomis.
Paprastai kalbant apie istoriją apsiribojama sausais faktais, datomis ir skaičiais. Tačiau ypač jaunoji karta į formalius minėjimus žiūri be entuziazmo, todėl svarbu atrasti pagavesnių priemonių jai perteikti. Istorija nėra kažkas, ką reikėtų padėti ant lentynos ar po muziejiniu stiklu. Istorija kalba apie gyvus žmones, emocijas, ryšius tarp žmonių ir tarp tautų, ir tai yra daug daugiau nei sausi istoriniai faktai. Buvo nepaprastai įdomu stebėti spektaklio auditorijos reakcijas. Įsitikinau, kad kai kalbama apie universalius dalykus visiems suprantama kalba, žmonės negali likti abejingi.
Havelo žodis
|
Vytautas LANDSBERGIS |
lzinios.lt 2013-11-08 06:00 |
Pavergtosios tautos niekad neliko visai pavergtos, kol jose buvo laisvų žmonių.
Ar giliai tikintys, ar nesiskelbiantys, visi jie - nekomunistai ir ne materijos vergai - dar buvo iš krikščionybės civilizacijos, tos pačios 2000 metų civilizacijos vaikai.
Jie tikėjo gyvybės žodžiu, lyg būtų kada nors gavę maldos injekciją: "Tik tark žodį, ir mano siela pasveiks." (Žodis didžiąja ar mažąja raide? - prasmės skirtumo čia galėjo ir nebūti, lėmė tiesos turinys, kad žodis taptų kūnu.)
Ir dar tebeturėta tikėjimo Dvasia, kuri kartais kalba per pranašus.
Todėl žodį "politiniai disidentai" norėčiau pakeisti kitu: laisvieji žmonės. Jie buvo laisvi ir kalėjimuose, ir dar neįkalinti šaltose kamerose, tik slogioje erdvėje už geležinės uždangos. Juokaudami ardė tą uždangą.
Vienas jų ano meto Čekoslovakijoje buvo Vaclavas Havelas. Persekiojamas ir kalinamas už savo žodį, jis niekad nebuvo dvasios kalinys. Laisvieji paukščiai gieda net uždaryti narvuose ir drąsiai išklibina grotas.
Havelas tapo vėliava ir dukart prezidentu. Laisvei virstant materializmo ir karjerizmo liūnu, jis galėjo pajusti ir lūžtančios tautos dramą, kai išlaisvintieji nusigręžia nuo idealų, šaiposi iš savęs ir apmėto vėliavą buitinėmis atliekomis.
Bet atsitiko taip, kad Havelas, tariamai išėjęs kitur, liko kaip ženklas ir žodis. Jis paženklino tą žemę, kad ir žmogus joje, ir gyvenimas gali būti kitokie. Jis pats tapo žodžiu, kuris gali būti išgirstas, ir tada Čekija pasveiks.
Kalba pasakyta lapkričio 6 dieną Europos Parlamente per konferenciją, skirtą V.Havelui paminėti.